Arbata – gėrimas, ruošiamas iš džiovintų kininio arbatmedžio (Camellia sinensis), Camellia assamica arba jų hibridų lapų ir pumpurų, kelioms minutėms užpylus juos karštu vandeniu.  Arbata vadinami ir perdirbti bei išdžiovinti kininio arbatmedžio lapai – arbatžolės, o taip pat bet koks vaisių ar žolelių gėrimas.

Arbatos pavadinimo kilmė

Žodis arbata atsirado iš lenkų kalbos herbata, savo ruožtu kilusio iš lotyniško herba thea (vaistažolių arbata), savo sudėtyje irgi turinčio dėmenį „te“, aptariamą žemiau.

Kiniškas arbatą reiškiantis hieroglifas 茶 skirtingai tariamas kinų kalbos dialektuose. Pasaulyje išplito šie tarimo būdai: Te (POJ: tê), kilęs iš Minano dialekto Siameno (Amoy) uosto, Cha iš dialekto, naudojamo Guangdžou Kantono uoste, taip pat Honkonge ir Mandarinų dialekte šiaurės Kinijoje. Dar vienas tarimo būdas yra Zoo, naudojamas Wu dialektu Šanchajuje.

Iš varianto Te kildinami arbatos pavadinimai šalyse, kuriose kalbama armėniškai, daniškai, olandiškai (thee), angliškai (tea), suomiškai, estiškai (tee), prancūziškai (Thé), vokiškai (Tee), hebrajiškai (תה, te arba tei), vengriškai, islandiškai, indonezietiškai, itališkai (tè), latviškai (tēja), malajiškai, norvegiškai, singalietiškai, ispaniškai (té), švediškai (te), tamiliškai (thè), jidiš ir lotynų (thea) kalbomis.

Pavadinimai iš Cha arba Chai kilo šiose šalyse: albanų, arabų, bulgarų, bengalų, kroatų, čekų, graikų, hindi, japonų (茶, ちゃ, cha), korėjiečių, nepaliečių (chia), persų, portugalų (chá), rumunų, rusų (чай, chai), serbų, slovakų, slovėnų (čaj), suahilių, tagalogų, tajų, tibetiečių, turkų, malajų, ukraniečių, vietnamiečių(chà arba trà), kartais naudojamas Airijoje (Dubline) cha, Šiaurės Amerikoje chai naudojamas išskirtinai indiškai chai arba masala chai.

Pietų Amerika (ypač Andų šalys) – vienintelė vieta, kur arbatos pavadinimas nesusijęs su anksčiau paminėtais žodžiais. Stimuliuojantis užpilas Matė čia jau buvo vartojamas seniau nei atvežta mums žinoma arbata. Dabar įvairiose Pietų Amerikos vietose bet kuri arbata yra vadinama mate.

Arbatos istorija

Arbatos atsiradimo mitai

Pasakojama, kad Gautama Buda atrado arbatą, kai, jam medituojant sode, krentantis lapas nusileido į jo puodelį. Šaltiniuose taip pat minimas Bodhidharma, kuris, kad neužmigtų medituodamas, nusipjovė savo akių vokus: ten, kur jie nukrito, užaugo pirmieji arbatos krūmeliai.

Pasakojama, kad keliaujant legendiniam Kinijos imperatoriui ir kinų medicinos kūrėjui Šenongui, keli laukinio arbatos krūmo lapeliai įkrito į jo karštą vandenį, iš smalsumo jis paragavo gėrimo. Buvo pastebėta, kad arbatos lapai padeda stiprinti, harmonizuoti organizmą. Todėl arbata laikoma viena pirmųjų kinų medicinos priemonių.

Arbatos kilmė ir paplitimas

Laukiniai arbatos krūmai augo pietryčių Azijoje, todėl arbata kildinama iš pietryčių Azijos. Dauguma istorikų teigia, kad arbatos gimtinė yra Kinija, nes ten ji pradėta vartoti nuo 1000 metų pr. m. e. iki III m.e. amžiaus. Arbata, ruošiama iš šviežių arbatžolių, buvo vartojama kaip vaistas ar tonizuojantis gėrimas.

Arbata kaip užpilas, geriamas malonumui, atsirado Tangų dinastijos arba ankstesniais laikais. Tangų dinastijos rašytojas Lu Ju (陆羽) parašė pirmąjį arbatai skirtą traktatą Cha Jing (茶经).

Japonijoje arbata auginama nuo IX a. Auginimo ir paruošimo būdai buvo perimti iš kinų, tačiau vėliau japonai arbatos kultūra kai kuriose srityse kinus net pralenkė.

Kadangi venecijietis keliautojas Markas Polas pamiršo paminėti arbatą savo kelionės užrašuose, yra spėjama, kad pirmieji europiečiai, susidūrę su arbata, buvo arba jėzuitai, gyvenę Pekine ir lankęsi paskutinių Mingų imperatorių rūmuose, arba portugalų tyrinėtojai, kurie lankėsi Japonijoje 1560 m.
Rusijoje arbata atsirado 1618 m., kai Mingų imperatorius jos padovanojo carui Aleksandrui.
Greitai arbata atsirado Europoje ir labai išpopuliarėjo prancūzų bei nyderlandų turtingųjų sluoksniuose. Anglijoje arbata pradėta vartoti apie 1650 m. ir manoma, kad pradininkė buvo Portugalijos princesė ir karaliaus Čarlzo Antrojo žmona Katerina Braganzietė.

Iki XIX a. Kinija buvo vienintelė arbatos eksportuotoja pasaulyje. Didelė arbatos paklausa Britanijoje sukėlė milžinišką prekybos deficitą su Kinija. Britai įkūrė savo arbatos plantacijas kolonijinėje Indijoje. Prekybos deficitą bandė subalansuoti pardavinėdami kinams opiumą, dėl ko 1842 metais prasidėjo pirmasis opiumo karas. Po to didelės arbatos plantacijos atsirado kitose europiečių kolonijose – Indonezijoje, Kenijoje, o dar vėliau Bangladeše, Tarybų Sąjungoje, Turkijoje, Irane, Argentinoje, Vietname, Naujojoje Gvinėjoje, nors čia užauginta arbata nepasižymi ypatingomis savybėmis ir naudojama įvairiems mišiniams gaminti.

Arbatos tiekėjos

Dabar arbatžolės auginamos Kinijoje, Indijoje, Bangladeše, Irane, Korėjos respublikoje, Šri Lankoje, Taivane, Japonijoje, Indonezijoje, Nepale, Australijoje, Argentinoje ir Kenijoje.

Arbatos augintojai iš Korėjos, Japonijos, Taivano ir Kinijos dažniausiai gauna didesnes pajamas, negu „juodąją arbatą“ gaminančios šalys.

Gamyba tonomis. 2006–2007 m. duomenys Duomenys iš (FAO) FAO duomenų bazės, paskutinį kartą tikrinta 2009 m. lapkričio 30 d.
Valstybė	2006	2007
Kinija	1 047 345	1 183 502
Indija	928 000	949 220
Kenija	310 580	369 600
Šri Lanka	310 800	305 220
Turkija	201 866	206 160
Vietnamas	151 000	164 000
Indonezija	146 858	150 224
Japonija	91 800	94 100
Argentina	72 129	72 000
Iranas	59 180	60 000
Bangladešas	58 000	58 500
Malavis	45 009	46 000
Uganda	34 334	35 000
Kitos valstybės	189 551	193 782
Iš viso	3 646 452	3 887 308

Maisto chemija

Arbatžolėse yra alkaloidų (kofeino daugiausia – 2–4,4 %), angliavandenių, baltymų, fermentų, mineralinių medžiagų, organinių rūgščių, rauginių medžiagų, daug vitaminų: A, C, B1, B2, PP, P.

Fermentacija ir arbatos ruošimas

Kininio arbatmedžio, nuolat žaliuojančio krūmo, lapai greitai nuvysta ir oksiduojasi, jei nuskynus jie tuoj pat nesudžiovinami. Lapuose esantis cukrus virsta krakmolu, o chlorofilas skyla ir sudaro taninus. Todėl būtina juos iš karto pradėti džiovinti.

Kitas apdorojimo žingsnis – oksidacijos proceso sustabdymas – atliekamas kaitinant nusausintus lapus. Esant netinkamai drėgmei ir temperatūrai ant arbatlapių atsiranda pelėsis, kuris sukelia fermentaciją ir išskiria nuodingas medžiagas. Tuomet arbatą reikia sunaikinti.

Klasifikacija

Pagal arbatmedžių rūšį ir kilmę

• Kininio arbatmedžio (Camellia sinensis) arbata:
  • Kinijos – Junanis, Ulongas ir kt.
  • Japonijos – Senča, Formozos
  • Indonezijos
  • Vietnamo ir kt.

• Camellia assamicaarbata:
  • Indijos – Asamo, Dardžilingo ir kt.
  • Kenijos
  • Ugandos ir kt.

• Camellia sinensis ir Camellia assamicahibrido arbata:
  • Azerbaidžano
  • Ceilono
  • Gruzijos
  • Krasnodaro
  • Turkijos

Pagal lapų brandumą

Arbatos derlius yra renkamas ištisus metus – nuo ankstyvo pavasario, kai lapeliai tik pradeda kaltis, iki rudens. Pagal tai ir išskiriamos šios arbatų rūšys:

• Nefritinė rasa(玉露) – patys jauniausi lapeliai, surinkti dar negavę šviesos. Juos renkant plantacijos uždengiamos juoda medžiaga.
  • Kinijoje iš jų gaminama Baltoji arbata
  • Japonijoje – garsioji Maččia (抹茶), naudojama arbatos ceremonijoje.
• Naujoji arbata (新茶) – jauni, vos prasiskleidę arbatos lapeliai, gavę šiek tiek šviesos, ir jau turintys chlorofilo. Užplikytas gėrimas būna šiek tiek gelsvas.
• Vidutinės brandos arbata(煎茶) – jos surenkama daugiausia ir yra populiariausia.
  • Japonijoje – Sencha. Japonų kalboje šis žodis būtent ir reiškia šią arbatos rūšį.
• Budinčioji arbata (番茶) – vėlyvasis derlius. Renkami ne tik lapeliai, bet ir šakelės. Ši arbata užplikyta tampa rusva.
  • Japonijoje iš jos gaminama spraginta arbata Hojicha.

Pagal lapų fermentaciją

Pagal lapų fermentacijos (oksidacijos) laipsnį ir laiką skiriamos 5 arbatos grupės:

Baltoji arbata (白茶)

Skinami pumpurėliai su dviem pirmaisiais lapeliais, padengtais švelniu pūkeliu. Pumpurai uždengiami nuo saulės šviesos, kad nesiformuotų chlorofilas. Ši arbata gaminama mažais kiekiais, todėl yra brangesnė už kitas arbatas.

Atsiradus baltajai arbatai maišeliuose, ji tapo labiau žinoma Vakarų šalyse.

Žalioji arbata (绿茶)

Oksidacijos procesas sustabdomas po minimalaus laiko. Ryte skinti lapeliai nevytinami, o oksidacija stabdoma kaitinant: naudojant garus (tradicinis japoniškas metodas) arba sausai kepinant karštose keptuvėse (tradicinis kiniškas metodas). Taip išsaugomos naudingos maistinės medžiagos – vitaminai, mineralinės medžiagos, teinai, taninai.

Arbatos lapai paliekami džiūti pavieniui arba suvynioti į mažus kamuoliukus, jeigu gaminama Parako arbata. Pastarasis procesas užima daug laiko ir dažniausiai taikomas tik aukštesnės kokybės Pekoe arbatoms. Arbata dažniausiai apdorojama praėjus 1–2 dienoms po derliaus nuėmimo.

Iki XVII a. buvo gaminama tik tokia (žalioji) arbata.

Ulongas (烏龍茶)

Oksidacija sustabdoma stadijoje, esančioje maždaug tarp žaliosios ir juodosios arbatos. Procesas užtrunka 2-3 dienas.

Juodoji arbata (紅茶)

Ši arbata dažniausiai yra vartojama vakarų šalyse. Išvertus iš kinų kalbos – Raudonoji arbata. Kinijoje Juodąja arbata (黑茶) vadinama tokia, kuri praeina komposto procesą, kaip subrendusi Pu-erh. „Juodoji arbata“ gali būti naudojama populiarėjančiam pietų Afrikos augalo Rooibos arbatai.

Arbatlapiai visiškai oksiduojami ir šis procesas užtrunka 2–4 savaites. „Juodoji arbata“ toliau klasifikuojama į „tradicinę“ ir, pagal 1932 m. išrastą naują gamybos metodą, „CTC“ („Crush, Tear, Curl“), išvertus iš anglų kalbos, tai reiškia Susmulkink, Suplėšyk, Suvyniok.

Nemaišytos „Juodosios arbatos“ identifikuojamos pagal jų kilmę, metus, derlių (pirmas, antras arba rudens), toliau rūšiuojamos pagal poprodukcinę lapų kokybę Oranžinių Pekoe sistemoje.

Pu-erh (普洱茶/黑茶)

Egzistuoja dvi Pu-erh arbatų formos: žalioji (青饼) ir subrendusi (熟饼). Subrendusi „Pu-erh“ gaminama iš žaliosios „Pu-erh“ arbatos lapų, kurie praeina antrąjį oksidacijos laipsnį. Šis procesas panašus į komposto ruošimą, labai atidžiai sekant drėgmės ir temperatūros pokyčius. Arbata dažniausiai suspaudžiama į plytelių ar diskų formas.

Jei daugumą arbatų rekomenduojama suvartoti per pirmus metus po pagaminimo, „Pu-erh“, dėl skonio ir kvapo pagerinimo, gali būti laikoma kelis metus. Kinijoje, Junanio provincijoje, terminu „Pu-erh“ vadinama subrendusi arbatos forma. Dažnai arbata yra ilgą laiką mirkoma ar net verdama (tibetiečiai verda ją per naktį). Kinijoje Pu-erh laikoma medicinine arbata.

Geltonoji arbata (黃茶)

Šis terminas naudojamas aukštos kokybės arbatoms, pateikiamoms imperatoriškajame dvare Japonijoje arba specialiu būdu apdorotai arbatai, panašiai į žaliąją, tik naudojant lėtesnį džiovinimo procesą.

Pagal arbatų maišymą

Beveik visos arbatos sufasuotos pakeliuose ir dauguma kitų yra maišytos. Maišomos arbatos plantacijoje arba iš įvairių vietų atvežtos arbatos. Maišymo tikslas – stabilus skirtingų metų derliaus skonis, aukštesnės kainos.

Pastaruoju metu, tobulėjant sauso džiovinimo technikai, ištraukimo metodams ir dėl paprastesnio pagaminimo, vis dažniau vartojamos miltelių ar kondensuotos arbatos.

• Pusryčių arbata (Breakfast tea) – panašios arbatos: angliška, airiška, škotiška. Maišomos įvairios stiprios juodosios arbatos. Su „pusryčių arbata“ tinka gerti ir pieną.
• Popietės arbata – šios arbatos mišiniai yra lengvesni.

Abu minėti mišiniai yra populiarūs Britų salose.

• Jazminų arbata – oksidacijos metu su arbata maišomi jazminai, kartais kaip papuošimą paliekant jų žiedlapių. Kinijoje daugelis kvapniųjų gėlių (rožės ir kt.) naudojamos arbatos skoniui ir kvapui pagerinti.
• Earl Grey tea – dažniausiai „juodųjų arbatų“ mišinys citrinos ar bergamotės kvapu.
• Prieskoninė arbata – Indijoje ir pietų bei vidurio Azijoje į arbatas dedami įvairūs prieskoniai: imbieras, kardamonas, cinamonas, juodieji pipirai, gvazdikėliai, laurų lapai, muskatas.
• Touareg arbata – stipri „žalioji arbata“ gaminama su „nana“ mėta. Ruošiama šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų dykumose.
• Jagertee – arbata su romu.
• Gen Mai Cha (Genmaicha) – japoniška arbata su keptais ryžiais. Ją mėgsta makrobiotinės dietos šalininkai.
• Lapsang souchong (正山小种 or 烟小种) – kilusi iš U-ji kalnų Fudziano provincijoje, Kinijoje. Lapsang souchong „juodoji arbata“, džiovinama degančia pušimi, dėl ko atsiranda stiprus degėsių skonis.

Neįprasti arbatos paruošimo būdai

Yra daug neįprastų arbatos paruošimo būdų:

• Chong Cha (虫茶) – pažodžiui reiškia kirmėlių arbata. Ši arbata gaminama iš pumpurų sėklų. Kinų medicinoje ji vartojama kovojant su vasaros karščiu, taip pat gydant gripą.
• Kukicha (茎茶) – žiemos arbata. Ji gaminama iš šakelių ir nukritusių senų lapų, džiovinant juos virš ugnies. Japonijoje vartojama makrobiotinei dietai ir laikoma gydomąja arbata.

Arbatos ruošimas

Arbatos skonis, spalva ir aromatas priklauso nuo arbatos lapų fermentacijos laipsnio ir augalo paruošimo. Kad arbata butų šviežia ir aromatinga, ją reikia užplikyti pagal tam tikras taisykles.

Arbata užplikoma nedideliame, specialiame geriausiai porceliano ar fajanso arbatinuke. Jame negalima virti jokių kitų gėrimų. Vandenį geriausia vartoti minkštą, filtruotą, jis kaitinamas iki užvirimo, ilgai virinti negalima. Patalpa, kur ji verdama ir serviruojama, turi būti šilta. Nepatariama nešioti užplikytos arbatos iš vienos patalpos į kitą. Mažą arbatinuką reikia kuo labiau įkaitinti, į jį įpilama verdančio vandens, palaikoma, kol įkais ir išpilama.

Kartu su arbatžolėmis į arbatinuką galima įdėti gabaliuką cukraus – arbata bus žymiai stipresnė. Užplikytų arbatžolių nereikia statyti ant karštos viryklės – nors tada arbatžolių nuoviras bus stipresnis, bet arbatos skonis ir aromatas beveik visai išnyks.

Yra daug skirtingų arbatos ruošimo būdų. Geriausiai arbata paruošiama, laisvus lapus pilant tiesiai į indą arba arbatos filtrą, tačiau tinkama yra ir iš arbatos maišelių. Kai kurie žmonės arbatą užpila tiesiai puodelyje.

Kinijoje arbata skirstoma į pirmąjį, antrąjį, trečiąjį, ketvirtąjį ir penktąjį užpylimus. Pirmasis užpylimas, kad arbata būtų išplauta, iškart išpilamas. Geriama kitų užpylimų arbata, pradedant antruoju. Geriausiais užpylimais laikomi nuo trečiojo iki penktojo, nors įvairios arbatos atsiskleidžia skirtingai ir gali reikalauti dar daugiau užpylimų.

Arbatą galima pagardinti prieskoniais, vaisiais, pienu, medumi ir kitais priedais.

Juodoji arbata

Juodoji arbata ruošiama: į sausą arbatinuką įberiama arbatžolių ir laikoma 2–3 minutes kol įkais. Arbatinukas laikomas ant viryklės arba virš garų, neleidžiant atvėsti. Paskui užpilama verdančio vandens, kad jis būtų 1 cm virš arbatžolių ir laikoma šiltai 2–3 minutes, tada įpilama kiek vandens ir leidžiama arbatai nusistoti (1–2 min.). Visas procesas, pradedant nuo to momento, kai arbatžolės pirmą kartą užplikomos verdančiu vandeniu, turi trukti 3,5–4 minutes.

Arbatžolės neturi būti laikomos ilgiau nei 2 metus nuo pagaminimo. Vanduo kaitinamas iki virimo temperatūros (100 °C), išskyrus labai delikačias Dardžilingo arbatas, kurioms rekomenduotina kiek mažesnė temperatūra. Tai žymiai pakeičia arbatos skonį.

Didžiausia klaida gaminant juodąją arbatą – per žema temperatūra. Kylant aukštyn į kalnus, vandens virimo temperatūra krenta, dėl to labai sudėtinga paruošti juodąją arbatą kalnuose.

Arbata pritraukia mažiau nei per 30 sekundžių, bet ne daugiau kaip per 5 minutes, nes ilgiau palaikius, išsiskiria daug taninų ir arbata apkarsta. Stimuliuojantis arbatos poveikis atsiranda laikant 3 minutes, o raminantis – 5 minutes.

Žalioji arbata

Žalioji arbata ruošiama ilgiau nei juodoji. Verdančiu vandeniu užpilama 3–4 kartus taip, kad užplikymo procesas truktų 8–10 minučių. Vandens temperatūra žaliajai arbatai – 80–85 °C. Kuo aukštesnė lapų kokybė, tuo žemesnė turi būti temperatūra. Kad arbata iškart neatšaltų, indas, kuriame ji yra pritraukiama, taip pat turi būti pašildytas.

Ulongo arbata

Vandens temperatūra – 90–100 °C. Kad arbata iškart neatšaltų, indas turi būti pašildytas. Šiai arbatai idealūs yra Jiksing molio indai. Geriausi rezultatai pasiekiami, naudojant šaltinio vandenį, nes jame esančios mineralinės medžiagos suteikia arbatai savito skonio.

Delikačiosios arbatos

Aukštos kokybės delikačiosios arbatos – žaliosios ulongo ar dardžilingo arbatos. Jos yra kaitinamos trumpesnį laiką, kartais net mažiau nei 30 sekundžių. Pritraukimo metu, siekiant lapus atskirti nuo vandens, yra naudojamas arbatos koštuvas.

Žolelių arbata

Tai yra nemaža grupė žolelių ir vaisinių arbatų. Anglų kalboje joms įvardinti vartojamas atskiras žodis tisane, kilęs iš graikiško πτισάνη ptisanē. Vietoj arbatžolių arbatai gaminti naudojamos įvairios žolelės, sėklos, šaknys, žievė, grūdai.

Pačios žinomiausios yra:

• Rooibos – raudonoji arbata. Kilusi Pietų Afrikos Respublikoje
• Matė – iš paragvajinio bugienio gaminama arbata. Kilusi Pietų Amerikoje.

Šios arbatos mėgstamos ir tose šalyse, kur auginami arbatmedžiai ir yra tvirtos „tikrosios“ arbatos tradicijos: Indijoje, Tolimuosiuose Rytuose. Jos gali pakeisti arbatas tada, kai nepageidaujamas tonizuojantis teino poveikis.

Europos tradicijos

Čia vartojamos įvairios žolelių ir vaisinės arbatos.

Tolimųjų Rytų tradicijos

Tolimuosiuose Rytuose, ypač korėjiečių virtuvėje, tokios arbatos dažniausiai gaminamos iš spragintų grūdų. Galimi įvairūs variantai:

• Iš miežių: (jap. mugicha, kor. 보리차 boricha) – geriama karšta arba šalta. Šalta miežių arbata labai tinka karštomis vasaros dienomis
• Iš kukurūzų: (kor. 옥수수차 oksusucha) – pasižymi švelniu saldumu
• Iš ryžių: (kor. 숭늉 sungnyung) – skiriasi nuo japoniškos genmaicha, nes pastaroji sudėtyje turi žaliosios arbatos, o ryžiai naudojami tik kaip priedas
• Iš miglinių šeimos augalo Coix lacryma-jobi: (kor. 율무차 yulmucha, jap. 鳩麦茶 hatomugicha)
• Iš grikių: (jap. 蕎麦 sobacha)

Arbatos gaminamos iš kitų augalų. Tokios arbatos dažniausiai geriamos saldintos ir vadinamos 甜茶. Žinomiausios iš jų:

• Iš chrizantemų: (kin. 菊花茶 júhuāchá) – naudojama ir kaip vaistas nuo peršalimo
• Iš hortenzijų porūšio: (jap. 甘茶 amacha) – tradiciškai geriama per Budos gimtadienį
• Iš ženšenio: (kor. 인삼차 insamcha) – tradicinė korėjiečių arbata
• Iš kvapiosios citrinos: (kor. 유자차 yujacha)
• Iš imbiero: (kor. sengamcha) – dažniausiai geriama su medumi
• Iš medaus: (kor. bolkulcha)

Vartojimas

Serviravimas

Pagrindinis straipsnis – Arbatos kultūra.

Arbatos pritraukimui labiausiai tinka ir yra geriausiai žinomi neglazūruotos keramikos Jiksing indai, nes jie gaminami iš aukštos kokybės molio. Geriama dažniausiai iš porcelianinių indų, nes pastarieji geriau išlaiko karštį. Anksčiau arbata buvo labai reta ir brangi, dėl to didesni jai skirti puodeliai atsirado tik po XIX amžiaus, arbatai masiškai paplitus ir atpigus.

Nerekomenduojama maišyti arbatos, kol ji yra pritraukiama, taip pat spausti paskutinių lašų iš arbatos maišelių, nes stiprumui tai įtakos nedaro: taip ištraukiama tanino rūgštis, kuri gali sugadinti arbatos skonį.

Arbatos priedai

Arbata paprastai geriama su cukrumi, medumi, citrina džemu ar uogiene, mėgstama su pienu, romu. Pienas, kaip manoma, neutralizuoja taninus ir mažina rūgštingumą. Nerekomenduotina arbata su grietinėle, nes ši užgožia arbatos skonį, nebent tai būtų labai stiprios rūšys (pvz., „Rytų Fryzija“).

Arbata dėl savo neutralaus malonaus skonio tinka prie daugelio sumuštinių. Cukrus ištirpinamas karštoje, norimo stiprumo arbatoje, kiti produktai dedami vėliau. Šalti arbatos gėrimai geriausiai tinka prie neašrių ar saldžių sumuštinių.

• Šalta arbata su apelsinų sirupu ir pienu
  • arbata 1 stiklinė
  • apelsinų sirupas 1–2 valgomieji šaukštai
  • pienas 2 valgomieji šaukštai
    produktai sumaišomi, įdedama ledo gabalėlių.

• Šalta arbata su kiaušiniu
  • arbata 1 stiklinė
  • aviečių sirupas 2 valgomieji šaukštai
  • kiaušinio trynys 1 vnt.
    trynys ištrinamas su sirupu, įpilama arbatos ir sumaišoma. Galima išplakti mikseriu.

Arbatos maišeliai

Arbatos lapai yra pakuojami į mažus, dažniausiai popierinius, maišelius. Tai populiarus šiuolaikiniame pasaulyje naudojamas būdas, nes jis yra paprastas ir patogus.

2008 m. arbatos maišeliui sukako 100 metų. 1908 m. JAV prekybininkas Thomas Sullivanas norėdamas sumažinti išlaidas, ėmė dėti arbatžoles žiupsneliais į mažus šilko maišelius ir siuntė savo klientams kaip pavyzdžius. Klientai, nesuprasdami prekiautojo gudrybės, dėjo maišelius į karštą vandenį. Taip atsitiktinai atsirado naujas arbatos užplikinimo būdas.

Masinė arbatos maišelių gamyba pradėta tik 1953 m. Pradžioje šilkinius pakeitė marlės maišeliais, vėliau pradėta fasuoti į popierinius. Šiuolaikiniame arbatos maišelyje vidutiniškai būna apie 3 gramus arbatžolių.

Neseniai atsirado unikalūs į šilką panašios medžiagos maišeliai 'crystal tea bags', skirtumas nuo tradicinio tuo, kad į juos pakuojama biri, plikoma arbata. Tik tokiuose maišeliuose birios plikomos arbatos lapeliai turi erdvės išsiskleisti kaip ir arbatinuke.

Pasak britų dienraščio „The Telegraph“ paskaičiuota, kad vien tik JAV kasdien sunaudojama maždaug 130 mln. arbatos maišelių.

Arbatos maišeliuose aromatą blogina tai, kad sausa arbata sąveikoje su oru gana greitai praranda aromatą, o daugumoje maišelių arbatlapiai yra susmulkinti ir didelis lapų paviršius sudaro sąlygas jiems greičiau išsikvėpti. Taip pat teigiama, kad lapų smulkinimas ištraukia aromatingus eterinius aliejus, o į maišelius pakliuvusios dulkės ir jų gamybai naudojamas popierius sugadina arbatos skonį.

Laisva arbata

Laisvos arbatos lapai yra supakuoti laisvi metalinėje dėžutėje arba kitokiame inde. Arbatžolių kiekį į puodelį įsideda pats žmogus pagal poreikį gauti silpnesnę ar stipresnę arbatą. Kad netrukdytų arbatoje plaukiojantys lapai, naudojami koštuvėliai, arbatos spaustukai, filtruojantys puodeliai. Tradicinis ir efektyvus yra trijų dalių arbatos puodelis vadinamas gaivanu. Dangtelis gali būti nukeltas, kad lapai pasiliktų kol geriama arbata.

Laisva arbata yra didesniais ar net pilnais lapai, dėl to sąveika su oru mažesnė ir taip mažiau praranda aromato. Gera laisvų lapų arbata dažniausiai būna vakuumizuota, o tai padeda išlaikyti kvapnų aromatą.

Arbatos kortelės

Jungtinėje Karalystėje nuo 1940 iki 1980 metų įvairios arbatos buvo parduodamos paketuose kartu su arbatos kortelėmis, kurios buvo skiriamos vaikų kolekcijoms, iliustruotos ir tokio pat dydžio kaip cigarečių kortelės. Žinomiausios buvo „Typhoo arbata“ ir „Brooke Bond“ PG Tips, kurie sukūrė kortelių albumus kolekcininkams. Korteles iliustruodavo net ir kai kurie pripažinti dailininkai, tokie kaip Charles Tunnicliffe. Kolekcininkai vertina daugumą iš šių kortelių kolekcijų.

informacijos šaltinis: https://lt.wikipedia.org/wiki/Arbatos_kult%C5%ABra#Kinija

 

Baltoji

Tai švelniausių ir jauniausių lapelių arbata, minimaliai apdorota ir dėl to itin vertinama subtilių arbatų mėgėjų. Baltoji arbata tik vytinama saulėje ir džiovinama. Jokios fermentacijos – tai mažiausiai paveiktas arbatos lapelis! Dėl to ši arbata netonizuoja. Baltoji arbata lengvai vėsina, todėl rekomenduojama gerti vasarą, tačiau jos gerbėjai mėgaujasi ja visus metus. Baltoji arbata – pati švelniausia, tinkama tiems, kas netoleruoja kofeino, nemėgsta dirglumo, apimančio išgėrus stimuliuojančių gėrimų. Taigi baltoji arbata puikiai tinka nėščioms moterims, vaikams, vyresnio amžiaus žmonėms ar besiskundžiantiems pakilusiu kraujospūdžiu, ją tinka gerti vakare.

Paruošimui reikės skirti daugiau dėmesio – panaudojus per karštą vandenį, prarasite sveikatinančias arbatos savybes ir dalį aromatų, o užpylus per vėsiu vandeniu, arbata gausis beskonė. Paprastai rekomenduojamas apie 60-70 laipsnių vanduo.

Bai Mu Dan (Pai Mu Tan)

Šiai arbatai renkamas vienas pumpuras ir du lapeliai, pasidengę baltu pūku, kuris kiniškai vadinamas „bai hao“. Pavadinimas „Bai Mu Dan“ verčiamas kaip „Baltasis Bijūnas“. Ši arbata paprastai būna įperkamesnė, nei kitos garsios baltosios arbatos, tačiau kai kurių netgi labiau vertinama, nes ji sudaryta ne vien iš pumpurėlių (kurie visuomet yra brangesnė žaliava), tačiau ir iš lapelių, kurie arbatai suteikia daugiau skonio. Taigi norintys ryškesnio skonio baltosios arbatos ar bijantys „nepagauti“ brangesnių baltųjų arbatų subtilybių gali drąsiai rinktis Bai Mu Dan. Tai skani ir vertinga arbata.

Bai Hao In Džen

Tai viena brangiausių baltųjų arbatų. Jos pavadinimas verčiamas kaip „Sidabrinės baltojo pūko adatos“. Kilusi iš Fudzianio provincijos, ji gaminama tik iš jauniausių pumpurėlių. Svarbu paminėti, kad Kinijoje gaminama nemažai aukštos kokybės žaliųjų arbatų, kurių žaliava taip pat yra vien pumpurai, tačiau jie turi žalią atspalvį ir yra mažai pūkuoti, arba visai be pūko. Tuo tarpu Bai Hao In Džen pumpurėliai, renkami kovo pabaigoje – balandžio pradžioje, pilnai padengti baltais pūkeliais, kuriuos galima pastebėti plūduriuojančius arbatos puodelio paviršiuje. Būtent tokia arbata turės saldumą ir aromatingumą, nebūdingą jokioms kitoms arbatoms. Paprastai ši arbata dėl žaliavos brangumo ir pagaminimo subtilumo būna žymiai brangesnė, nei Bai Mu Dan.

Žalioji

Žalioji arbata – vienas populiariausių pasaulio gėrimų. Jos nauda sveikatai aprašoma tūkstančiuose straipsnių bei knygų. Tai arbata, kurią gaminant, kaip ir baltąją, lapeliai nefermentuojami, tačiau ši arbata jau praeina tam tikrus oksidacijos ir lapelių formavimo procesus, tačiau išsaugoma lapelio žaluma ir šviežias skonis. Tai arbata, netinkama ilgalaikiam saugojimui ar brandinimui – žaliąją arbatą reikėtų išgerti per metus – iki sekančio derliaus, ir jos šviežumas turi labai didelę įtaką jos geram skoniui.
Žaliųjų arbatų gausa pasaulyje nesuskaičiuojama. Vien jau Kinijoje, visų arbatų tėvynėje, žaliosios arbatos skiriasi savo apdorojimo ypatumais, formomis, skiriasi auginimo vietos ir arbatkrūmių veislės.

Lun Dzin

Ši arbata, kurios pavadinimas verčiamas kaip „Drakono šulinys“, yra bene garsiausia žalioji arbata Kinijoje. Jos gerbėjų ratas sparčiai didėja ir Vakaruose. Tai plokščių lapelių, aliejingo, minkšto skonio, gaivaus aromato arbata. Geriausios kokybės Lun Dzin lapeliai turi gelsvą atspalvį, yra sveiki ir nedideli. Šios arbatos legenda pasakoja, kad III amžiuje daosų vienuolis atrado drakoną, besislepiantį viename šulinyje. Kai ilgą laiką nesant lietaus žemdirbiai pradėjo skųstis, vienuolis pradėjo melsti šulinio drakoną, kad atneštų lietų, ir lietus pasipylė kaip iš kibiro. To šulinio garbei tiek vienuolynas, tiek tos vietos arbata buvo pavadinta Drakono Šulinio vardu.

Bi Luo Čiun

Šios arbatos pavadinimas verčiamas kaip „Pavasarinės sraigės“ arba „Pavasario spiralės“, nes arbata sudaryta iš smulkių susuktų lapelių, kuo smulkesnių, tuo kokybiškesnė ir bangesnė arbata. Ši arbata buvo pastebėta ir įvertinta imperatoriaus Kangsi XVII amžiuje. Tuo metu vietiniai ją vadino „Gąsdinančiu aromatu“, dėl jos stipraus šviežio kvapo. Vėliau pavadinimas buvo pakeistas į priimtinesnį imperatoriaus rūmams – „Pavasarinės sraigės“.

Ulongai

arba ulunai – vidutinės fermentacijos arbatos. Fermentavimas – viena iš svarbiausių arbatos lapelių apdorojimo stadijų, tačiau pagaminimas sudėtingas ir įtraukia taip pat vytinimą, specialius susukimus, apkepinimą ir t.t. Dauguma ulongų, ypač aukštos kokybės, turi istorinius pavadinimus ir savo atskiras arbatkrūmio veisles (kai kurie netgi ne vieną veislę).
Ulongus taip pat galima skirstyti į šviesius ir tamsius. Šviesūs – tai nestiprios fermentacijos ulongai, kurių dažniausia forma – granulės, o tamsūs ulongai – stipresnės fermentacijos, išilginio susukimo tamsūs lapeliai. Ulongai dažniausiai skirstomi grupėmis pagal auginimo regionus, kurių braižą arbatoje nesunku atpažinti: Guandunio, Šiaurės Fudzianio, Pietų Fudzianio, Taivanio.

Tie Guanin

Vienas garsiausių ulongų pasaulyje, kilęs iš Pietų Fudzianio. Tai šviesus, aromatingas, lengvas ulongas. Jo aromatai atpalaiduoja ir maloniai pakylėja, neturi stipraus tonizuojančio efekto. Puikus pasirinkimas subtilių ir švelnių arbatų mėgėjams.
Šios arbatos legenda byloja, kad vargingas valstietis, eidamas dirbti į laukus, kasdien praeidavo pro apleistą deivės Guanin šventyklą ir gailėdavosi, jog negali jos atstatyti. Vietoj to jis bent jau pašluodavo šventyklą ir nunešdavo ten smilkalų. Netrukus jam prisisapnavo Guanin, dėkodama už jo pastangas, ir pažadėjo, kad jam bus atlyginta – vienoje oloje jis ras lobį. Valstietis nubudęs išėjo ieškoti lobio, ir oloje rado arbatkrūmio daigą. Pasodinęs ir padauginęs jį, atėjus metui jis nurinko derlių ir pagamino nepaprastai kvapnią arbatą, kurią pavadino deivės garbei – Tie Guanin, kas reiškia „Geležinė Guanin“, mat arbatkrūmio lapai saulėje blizgėjo tarsi geležiniai.Tradicinis, senovinis Tie Guanin – tamsus, stipriau fermentuotas ir stipriau prakepintas, tačiau šiuo metu populiariausi – šviesus, lengvi, žalio atspalvio Tie Guanin ulongai.

Da Hong Pao

Garsumu ir gerbėjų skaičiumi ši arbata nenusileidžia Tie Guanin. Šios arbatos labai skirtingos – Tie Guanin – lengvas ir švelnus, Da Hong Pao – sodrus, tamsus, gilus. Tai prabangaus ir įsimintino aromato arbata, kuri taip pat turi savo atsiradimo legendą: pasakojama, jog mokslininkas, keliaujantis į Pekiną laikyti valstybinių egzaminų, pakeliui sunkiai susirgo ir apsistojo pas valstietį Wu Yi kalnuose. Valstietis mokslininką girdė vietine arbata, ir šis stebėtinai greitai pasveiko, nukeliavo į Pekiną ir sėkmingai išlaikė egzaminus. Atsidėkodamas jis grįžo į Wu Yi kalnus ir perdavė valstiečiui savo raudoną chalatą, gautą kaip pagarbos ženklą iš imperatoriaus. Tačiau valstietis atsisakė šios garbės ir chalatu apjuosė arbatos krūmą, nuo kurio buvo surinkta gydanti arbata. Nuo to laiko tos veislės arbata vadinama Da Hong Pao – „Didysis Raudonas Chalatas“.

Šui Sian

Pavadinimas reiškia „Narcizą“ arba „Vandens Fėją“. Ši arbata taip pat kilusi iš Wu Yi kalnų, Šiaurės Fudzianio, kaip ir Da Hong Pao. Kokybiškas Šui Sian – saldaus aromato, gali būti tiek lengvesnio, tiek sunkesnio skonio. Sunkesnis ir gilesnis skonis būdingas senų medžių arba ilgesnį laiką brandintai Šui Sian arbatai.

Fen Huan Dan Cong

„Vieniši krūmokšniai iš Fenikso kalno“, ulongas, stebinantis veislių ir aromatų gausa. Šiam pavadinimui priskiriama keliolika populiariausių aromatų (tarp jų: Mi Lan Siang – medaus orchidėjos aromatas, Yu Lan Siang – magnolijos aromatas, Dži Lan Siang – gardenijos aromatas, ir daug kitų). Susigaudyti šių arbatų gausybėje prireiks laiko, tačiau net ir nebūnant žinovu galima mėgautis šia arbata. Jos paruošimui geriausiai tinka indų rinkinys, naudojamas arbatos ceremonijai, nes šią arbatą svarbu greitai nupilti, kad gėrimas nepasidarytų kartus. Aukštos kokybės Fenikso kalno ulongus galima plikyti daugiau nei penkiolika kartų. Tai tonizuojanti, kelianti nuotaiką arbata, kurios poskonis ilgai po arbatos gėrimo išlieka gomuryje.

Raudonoji

Tai stipriai fermentuotos arbatos, Vakaruose vadinamos juodosiomis, o Kinijoje – raudonosiomis (nes jos gėrimui suteikia tamsiai raudoną atspalvį).Tai viena populiariausių ir geriausiai pažįstamų arbatos rūšių,tačiau geriausiai esame pažįstami su indiškomis arbatomis, kurios šiek tiek kartesnės bei stipriau tonizuojančios, nei kiniškos.Kiniška raudonoji, ypatingai geros kokybės, tonizuoja švelniai,turi salsvą poskonį ir džiovintų vaisių aromatą.

Keemun (Ci Men)

Keemun ir Ci Men – tai tos pačios juodosios arbatos pavadinimai. Ci Men – kiniškas pavadinimas, kurį anglai, pamėgę šią arbatą, pavadino Keemun. Juodosios arbatos turi nelabai ilgą istoriją. Keemun arbata gaminama nuo XIX amžiaus vidurio. Ji labai subalansuoto skonio,turi ir kartumo, ir saldumo, vaisiškų aromatų. Kinijoje šią arbatą geria be jokių priedų, kai tuo tarpu anglai mėgsta ją su cukrumi ir pienu.

Dian Hong

Iš kitų juodųjų kiniškų arbatų ši išsiskiria savo sudėtimi – joje daug pūkuotų pumpurėlių, kurie po fermentacijos įgauna auksinį atspalvį, ir suteikia arbatai aromatingumo bei saldumo. Ji pradėta gaminti Junanio provincijoje tik XX amžiaus pradžioje. Pavadinimas „Dian Hong“ verčiamas taip: Dian – vietovė Junanio provincijoje, o Hong – „raudona“, t.y. nurodo arbatos rūšį. Kartais ši arbata gali būti vadinama tiesiog Junanio juodąją arba Junanio raudonąja.

Puerai

Pueras pagal kinų klasifikaciją – tai juodoji arbata. Čia ir kyla painiava, nes Vakaruose juodąja arbata vadiname visai kitą arbatos rūšį.

Pu-erh arbata – subrandinta žalioji arbata, kilusi iš Kinijos, Junanio provincijos. Išsiskiria savo gamybos technologija – pradžioje arbata paruošiama kaip žalioji, o vėliau fermentuojama pasitelkiant natūralų arba dirbtinį (pagreitintą) būdą.

Jei daugumą arbatų rekomenduojama suvartoti per pirmus metus po pagaminimo, Pu-erh su laiku įgyja vis geresnę kokybę.

Seniau pu-erh arbatos lapai fermentuodavosi natūraliai, kadangi nebūdavo greito transporto ir arbatžolės pradėdavo fermentuotis jas gabenant. Atsiradus mechaniniam transportui arbatžolės greitai atgabenamos,

todėl norint paruošti pu-erh naudojama dirbtinė fermentacija – lapai sukraunami į krūvą, mirkomi karštame vandenyje, kad greičiau įvyktų fermentacijos procesas.

Iš tikrųjų Kinijoje gaminami du puero arbatos tipai (porūšiai):

Subrandinta pu-erh turi daug skirtingų rūšių, mat keičiant fermentavimo sąlygas arbata gaunama vis kitokia. Sufermentuota arbata laikoma 2-3 metus, kol iš jos pasišalina kartumas.

Kinijoje pu-erh tradiciškai presuojama į įvairių formų ir dydžių figūras – plytas (brick), blynus (cake), lizdus (tuo cha) ir kt.

Taip pat yra manoma, kad Pu-erh arbata turi begale kitų naudingų savybiu : skaityti daugiau čia , ir čia.

ŽALIASIS (šen pueras) , (Raw)

– tai puero medžių lapelių arbata, dažniausiai presuota, kurios gamybos metu atliekama minimali lapelių oksidacija ir paliekami gyvi kai kurie enzimai, kas leidžia arbatai lėtai bręsti per ilgą laiko tarpą, jei jos savininkas norės ją brandinti. Jaunas žalias pueras – tai žalsvai gelsvo atspalvio lapeliai (kuo geresnis, tuo daugiau šviesiai auksaspalvių pumpurėlių), stipriai tonizuojanti ir gan stipraus skonio arbata. Brandinant ją keletą metų, jos skonis švelnėja, saldėja ir gilėja, o palaikius ilgiau nei 15 metų galite turėti „lao šen puerą“ – seną žalią puerą, kurio spalva bus kaip juodojo puero, o skonis – panašus į juodąjį, tačiau gilesnis ir kompleksiškesnis. Žaliasis pueras gali būti ir birus, ir presuotas įvairiomis formomis, tačiau presuotas labiau tinka ilgalaikiam brandinimui.

JUODASIS (šu pueras) , (Ripe)

– dažniausiai būtent jį dauguma vadina tiesiog pueru. Tai maksimaliai (iki 6 savaičių) fermentuota arbata, kuri gali būti biri arba presuota, tačiau dauguma Kinijos gamyklų ir pirkėjų pirmenybę atiduoda būtent presuotai arbatai, ypač tie, kurie ketina savo pirkinį brandinti. Šu pueras gaminamas tik nuo 1972 metų. Jo gamybos technologija buvo atrasta bandant pagaminti „seną“ arbatą pagreitintu būdu. Pueras greitai išpopuliarėjo ir populiarėja dar labiau. Tai arbata, turinti daug sveikatinančių savybių bei suteikianti gerą savijautą, padedanti atsipalaiduoti nuo nuovargio, gerinanti virškinimą bei valanti nuo toksinų. Tačiau tai, dėl ko puerą geria žinovai ir kolekcionieriai, pirmiausia yra jo skonis, kuris, jeigu geriate geros kokybės puerą, tikrai neturi jūsų gąsdinti.

informacijos šaltinis: http://www.infomed.lt/lt/2/portal/sveika_gyvensena,id,antsvorio-problemos-naturalus-lieknejimo-budas

 

Arbatos rūšis	Kiek procentų arbatos	Kiek procentų popieriaus
“Dilmach” “Lipton Yellow Label” “Majskij čaj" “Milford” “Pickwick” “Princess” “Tetly”	30 17 37 25 25 18 14	70 83 63 75 75 82 86

• Po Pasaulinių socialinių forumų pasitarimų, kurie vyko 2004 metais Mumbajuje ir 2005 metais Porto Alegre, Švietimo ir komunikacijos centro (CEC) iniciatyva 15 gruodžio yra patvirtinta Tarptautine arbatos diena (International Tea Day).
• Pagal populiarumą arbata yra antroje vietoje po vandens. Jos ekstraktai naudojami kvepalų, kremų, šampūnų ir net alkoholinių gėrimų gamyboje. Be to arbata yra turtinga vitaminais ir neturi kalorijų.
• Rūkytos arbatos rūšis Lapsang Sušong (Lapsang Souchong) dabar yra pati populiariausia Vakaruose, bet labiausiai perkama yra Tarry Lapsang Souchong, kurią vadina Taivanio rūkyta arbata. Ji iš tikrųjų yra netgi per daug rūkyta, nes užvirinus, arbatos paviršiuje susidaro pilkšva ir netgi bjaurokos išvaizdos, skonio ir aromato puta. Na, bet ką dėl mados nepadarysi, - geriama ir tokia...
• Naujausi tyrimai rodo, kad arbata, kaip vaisiai ir uogos, privalo būti įrašyti į sveikos mitybos produktų sąrašą. Arbatos lapeliuose esantys antioksidantai padeda atsistatyti ląstelėms po streso, ilgai pabuvus saulėje, dirbant su cheminėmis medžiagomis.
• Kornvelio universitete pravesti tyrimai rodo, kad žaliosios arbatos puodelyje yra netgi daugiau antioksidantų, kaip bokale sauso raudonojo vyno bei kakavos puodelyje. Antioksidantai gina gyvos ląstelės genetinį aparatą nuo laisvųjų radikalų ir naudojami širdies - kraujagyslių bei onkologinių susirgimų profilaktikai.
• Kinų mokslininkų gydytojų duomenimis žalioji ir juodoji arbatos, geriamos didelėmis dozėmis gali ženkliai sumažinti cholesterino kiekį kraujuje. Jie atliko tyrimus su 240 žmonių, kenčiančių nuo per didelio cholesterino kiekio. 12 savaičių vienai grupei buvo duodama gerti placebo (preparatas be aktyviųjų medžiagų, - vanduo), kitai grupei – kapsulės su arbatos ekstraktu. Pagal ekstrakto kiekį vienoje kapsulėje tilpo 35 juodos ir 7 žalios arbatos puodukai. Tyrimų duomenys parodė, kad tiems tiriamiesiems, kurie gėrė arbatos ekstraktą, kenksmingo cholesterino kiekis sumažėjo 16 procentų!!! JAV Vanderbilto universiteto Tenesio valstijos Nešvilyje mokslininkas Darvydas Maronas, dalyvavęs šiuose tyrimuose Kinijoje, gautus rezultatus pavadino „ypatingai svarbiais“, nes mokslininkai tikėjosi žymiai menkesnių rezultatų. Dabar tiriama arbatos ekstrakto santykiai su kitais preparatais, nustatoma kokios turi būti vartojamos dozės terapijoje...
• Daugkartiniai tyrimai pasaulyje rodo, kad žalioji arbata apsaugo nuo vėžinių susirgimų. Pasirodo, kad šios arbatos priešvėžinis poveikis priklauso nuo antioksidanto – galato epigalokatechino. Japonų mokslininkai įrodė, kad EGCG stabdo vėžinių ląstelių augimą, surišdamos 67LR receptorių. Būtent, vėžinėse ląstelėse yra padidintas 67LR kiekis ir todėl vėžinės ląstelės plinta žmogaus organizme. Kad išvengti vėžinių susirgimų. žmogui reikia kasdien išgerti 2-3 puodelius žaliosios arbatos.
• Japonų mokslininkai iš Tachoko instituto nustatė, kad žmonės, reguliariai geriantys žaląją arbatą, mažiau serga senatvės silpnaprotyste. Tyrimais nustatyta, kad medžiagos, esančios žaliojoje arbatoje, gali apsaugoti galvos smegenų ląsteles nuo tų sutrikimų, kurie būdingi sergant Alccheimerio ir Parkinsono ligomis. Matyt, todėl ir Japonijoje, kur išgeriama daug žaliosios arbatos, šiomis ligomis sergama mažiau nei Europoje ar Amerikoje.
• O anglų mokslininkai teigia, kad arbatos puodelis gali pagerinti atmintį ir užkirsti kelią Alccheimerio ligai. Pagal juos tokį poveikį turi tiek žalioji, tiek ir juodoji arbata. Arbatoje yra medžiagų, kurios naikina tuos fermentus, kurie ardo smegenų cheminius ryšius. Vis dėl to žalioji arbata yra labiau efektyvi, nes ji sudaro savotišką proteinų sieną ir šis efektas išlieka veiklus ištisą savaitę, tuo tarpu juodoji arbata būna veikli tik vieną dieną.
• Taivanio mokslininkai teigia, kad žalioji arbata normalizuoja kraujospūdį. Aukštą kraujo spaudimą, kuris atsiranda sergant įvairiomis širdies ligomis, galima ženkliai sumažinti geriant daug žaliosios arba kinų ulongo rūšies arbatos. Šios arbatų rūšys turi per 4 tūkstančius įvairiausių medžiagų, kurios teigiamai veikia hipertonikus. Aukštą kraujo spaudimą turintiems žmonėms profilaktikos dėlei patariama kasdien išgerti tris stiklines žaliosios arbatos, suprantama tikros, o ne iš popiermaišių.
• Tik du puodeliai arbatos padės išvengti kiaušinląsčių vėžinių susirgimų, - taip teigia Stokholmo Karolinsko instituto švedų mokslininkai. Ištyrus 60 tūkstančių švedžių, buvo nustatyta, kad tos moterys, kurios per diena išgerdavo dvi ar daugiau arbatos puodelių 51 procentu sumažina riziką susirgti pavojinga liga.
• Kinų mokslininkai atrado, kad arbata gali teigiamai veikti odos žmones, kurie serga odos ligomis. 63 procentai tiriamųjų, kurie per dieną išgerdavo 4-5 puodelius arbatos, po mėnesio, regimai pagerėjo savijauta. Pasirodė, kad geriausią efektą duoda ulongo arbata, su juodosios ir žaliosios arbatos lapeliais. Būtent jie ir turi polifenolius, kurie padeda sumažinti dirglumo požymius, bei taninus, pasižyminčius priešuždegiminiu poveikiu. Todėl tiems, kas kenčia nuo odos dirglumo, keletas puodelių arbatos per dieną tikrai bus naudinga.
• JAV Žemės ūkio ministerijos mokslininkai (keista ta Amerika, - jų žemės ūkio ministerijoje dirba mokslininkai, o ne klerkai) įrodė, kad arbatos vartojimas pagerina kraujo krešėjimo biocheminius rodiklius. Tame tarpe ypatingai sumažėja kraujuje žemo tankio lipoproteinai, kurie sukelia kraujagyslių aterosklerozės vystymąsi. Dietologinių tyrimų centras atliko vidutinio amžiaus žmonių su aiškiai išreikšta hiperholesterinemija tyrimus. Po trijų savaičių arbatos gėrimo kraujuje žemo tankio lipoproteinai sumažėjo 10 procentų.
• Tbilisio valstybinio medicinos instituto mokslininkų tyrimai įrodo, kad žaliosios arbatos katechinai veikia alimentarinio nutukimo vystymąsi. Alimentariniu nutukimu vadinamas toks, kai į organizmą patenka daugiau kalorijų, negu organizmas spėja jas sudeginti. Tyrimų rezultatai parodė, kad kontroliniai rodikliai, surišti su alimentarinio nutukimo vystymusi (cholesterino kiekis, triglicerido ir žemo tankio lipoproteinai, epididimalinių riebalų masė, enzimų aktyvumas) ženkliai pagerėjo.
• Įvairių šalių mokslininkai yra įsitikinę, kad juodojoje arbatoje yra atitinkami komponentai, kurie veikia dantų skausmą sukeliančias bakterijas, - tai yra tas, kurios sukelia dantenų ligas ir skylučių atsiradimą dantyse. Arbatos komponentai gali visiškai sunaikinti šias bakterijas ir sumažinti jų galimybes gaminti rūgštis. Juodoji arbata taip pat veikia fermentą gliukoziltransferazę, atsakingą už cukraus pavertimą į lipnią medžiagą, kuri būtent ir išlaiko bakterijas ant dantų paviršiaus. Dažnai vartojant arbatą, įvairios burnos bakterijos nebegali santykiauti viena su kita. Tyrimų metu dvoku iš burnos pasižymintys savanoriai juodąja arbata penkis kartus 3 minučių intervalu po 30 sekundžių skalaudavo burnas juodąja arbata. To užteko, kad bakterijos nustojo daugintis ir gaminti rūgštį. Panašius tyrimus atliko ir švedų mokslininkai, - jie įrodė, kad skalaujant burną juodąja arbata žymiai sumažėja karieso dėmių ant dantų.
• Ilinojaus universiteto Čikagoje mokslininkai nustatė, kad arbatoje yra polifenolis, - medžiaga, kuri stabdo dvokiančiųjų bakterijų burnoje vystymąsi. Šios bakterijos, egzistuojančios ant liežuvio ir gerklų paviršiaus, savo veiklos procese išskiria sulfidines dujas (daugiausia metanetiolą ir sieros vandenilį). Kita vertus, burnos skalavimas juodąja arbata sumažina ir rūgščių susidarymą, kurios neigiamai veikia dantis ir dantų emalę. Kitaip sakant, - dažniau skalaukite burnas juodąja arbata, - mažiau dvoks iš burnos !!!
• Žalioji arbata tikrai yra neišsenkamas naudingų savybių šaltinis. Pavyzdžiui, Singapūro mokslininkai nustatė, kad pilant šią paprastu būdu užvirintą arbatą į batus, po kai kurio laiko batai įgauna sterilaus daikto požymius. Taip paruoštus batus galima naudoti kiek nori, nes nemalonaus kvapo juose nebebūna. „Žalioji arbata čia vaidina homeopatinės priemonės vaidmenį ir naikina batuose esančius mikroorganizmus, kurie sukelia batų dvoką“- sako Maiklas Lou, vadovaujantis šiems tyrimams.
• Kaip praneša kinų spaudos agentūra „Sinchua“, kad ūmaus respiratorinio sindromo SARS metu gelbėjo arbatos vonios. Tačiau prie to dar buvo pastebėta, kad po arbatos vonių daugeliui žmonių nustojo skaudėti juosmuo, ženkliai pagerėjo oda ir dingo nuovargis. Vienai arbatos voniai reikia 150 g kad ir labai prastos rūšies arbatos lapelių. Kinijoje tokios vonioms arbatos puskilogramis kainuoja 10 juanių (1,5 JAV dolerio).
• JAV Vašingtono universiteto Medicinos Mokyklos mokslininkai nustatė, kad vartojant arbatą popiermaišiuose, organizme susikaupia ypatingai dideli pavojingo sveikatai ftoro kiekiai, kurie ir sukelia kaulų skausmus.
• Mokslininkai iš JAV Merilendo universiteto nustatė, kad gazuoti gėrimai, tame tarpe ir ypatingai aršiai reklamuojama šalta arbata naikina dantų emalį ir provokuoja karieso susidarymą. Kitaip sakant, bet kokie erzacai, kad ir kaip gražiai jie būtų reklamuojami, visada yra pavojingi žmogaus sveikatai . Todėl tikrieji arbatos vertintojai arbatas perkasi tik specializuotuose arbatų parduotuvėse.