Shou mei

Shou Mei - „senolio antakiai“ arba „Ilgaamžiškumo dievo antakiai“ – kinų baltoji arbata, gaminama iš Shui Xian (narcizas) rūšies arbatos krūmo.

Bendra informacija

Shou Mei - „senolio antakiai“ arba „Ilgaamžiškumo dievo antakiai“ – kinų balta arbata, gaminama iš Shui Xian (narcizas) rūšies arbatos krūmo. Lapai Shoumei arbatai renkami nuo balandžio pabaigos, visą gegužę ir birželį. Jei žvelgiant į lapą jie atrodo sulaužyti ir truputėlį plokšti, reiškia matome mechaninio surinkimo ir apdirbimo trūkumus. Be to, jie dažnai gali būti sumaišyti su įvairiomis rūšimis. Tačiau renkant arbatą rankomis, lapai būna tamsūs, stambūs, žvyniški. Baltai arbatai renkami patys jauniausi, nepažeisti lapeliai. Surinkti lapeliai vytinami, džiovinami natūraliu būdu, saulėkaitoje, kartas nuo karto perkeliant į pavėsį. Šis būdas vadinamas saulės-pavėsio fermentacija. Išdžiūvus, lapai pradžiovinami krosnyje, tada rūšiuojami arba iškarto pakuojami – arbata paruošta. Balta arbata unikali tuo, kad ji nesusisuka, žmogaus įtaka jai minimali. Shou Mei susideda iš lapų, kurie lieka nuėmus Silver Needles  ir „Baltojo bijūno“ derlių ir, lyginant su jais, turi labiau išreikštą skonį. Rūšiavimo metu, pati geriausia žaliava -  geriausi pumpurai – naudojami Baihao Yinzhen arbatai . Tai kas lieka – persijojama, likę pumpurai ir antras lapelis tampa Bai Mu Dan , o visa kita – Shou Mei ir Gun Mei . Kadangi arbata gaminama iš labai aukštos kokybės žaliavos, todėl visos šiu arbatu rūšys laikomos elitinėmis.

Skonis, aromatas

 Shou Mei skonis išreikštas žymiai ryškiau, negu kitose baltose arbatose ir primena Ulong arbatų išpuoselėtai minkštą medaus skonio atspalvį. Aromatas – gėlių, vaisių, saldus ir kvapnus, o sauso lapo aromatas panašus į sukritusią, nuvytusią žolę. Poskonis ilgas, šviežias, salstelėja vaisiais.

Gėrimo spalva

Arbata – švelniai gelstelėjusio persiko spalvos, gali būti beveik permatoma, gali priminti šviežią medų arba gintarą.

Arbatos istorija

Laikoma, kad arbata pagal baltos arbatos technologiją pradėta gaminti dar Sun dinastijos (X-XIII a.) laikais, tačiau ji jau minima Min dinastijos (IV-XII a.) traktatuose, o komercinė gamyba pradėta 1796 m., Cin dinastijos valdymo metu. Pasakojama labai sena legenda apie tai, kaip atsirado baltoji arbata. Valdant imperatoriui Jao, moteris vardu Lan U gyveno kalno, dabar vadinamo Taimushan , papėdėje. Ji bėgo nuo karo, priėjo šį kalną, apsigyveno oloje, vadinamoje Xun Siue, ir pragyveno iš to, kad augino orchidėjas. Tuo metu tose vietose kilo tymų epidemija ir daugybė žmonių, ypatingai vaikų, mirė, kadangi nebuvo nei gydymo, nei jokių vaistų. Vieną naktį poniai Lan U susapnavo sapna, kad pas ją atvyko senas Tao magas ir astrologas. Jis jai pasakė, kad netoli olos auga nedidelis arbatos medelis. Jis išaugo iš sėklos, kurią magas pametė nešdamas šio augalo sėklas Vakarų rojaus valdytojos Si Vanmu sodui. Šio arbatos medžio lapai gali išgelbėti žmones nuo tymų. Ponia Lan U iškart prabudo ir labai nustebusi išėjo iš olos, nušviestos ryškia mėnulio šviesa. Ji pradėjo ieškoti arbatos medelio ir galų gale jį rado tarp tankių krūmokšnių. Ponia Lan U nuskynė žalius lapelius, juos išdžiovino, o ryte perdavė į tuos kaimus, kuriuose siautė tymai. Stebuklingas šių lapų nuoviras išgelbėjo žmones nuo tymų. Nuo to laiko ponia Lan U pradėjo auginti šiuos nuostabius augalus, o taip pat išmokė visų apylinkės kaimų gyventojus prižiūrėti arbatos medelius. Greitai apylinkė tapo arbatos žinovų miesteliu. Iš pagarbos žmonės ponią Lan U pradėjo vadinti motule Taimu – už jos globėjiškumą ir gerumą. O kalnas Taimushan iš tikrųjų buvo pavadintas motulės Taimu garbei. Metodas, kuriuo ponia Lan U ruošė arbatą, buvo pratęstas ir ištobulintas. Kalbama, kad savo laiku pati pirmoji Fuding’o  baltoji arbata buvo paruošta būtent šiuo metodu. Netgi ir šiuo metu yra išlikęs senas Fuding’o  baltos arbatos medis, kurį, anot vietinių gyventojų, išaugino pati ponia Lan U.  Jis yra įtrauktas į senų medžių, kuriuos saugo valstybė Fujian provincijoje ,  sąrašą.

Apie arbatos ypatybes skaityti čia